Jūs esate psichologas. Sakoma, kad visi vaikai iki paauglystės, maždaug iki 10-12 metų, yra labai kūrybiški – jie svajoja, rašo, fantazuoja, skaičiuoja. Paskui viskas tarytum dingsta. Kas „kaltas“ – švietimas? aplinka? paties vaiko „socialėjimas“? Kur dingsta kūrybiškumas, begalinė laki fantazija? Kaip tą kūrybiškumą mėgina išsaugoti kitų šalių švietimo sistemos?
Klausimas iš tiesų nėra vienareikšmiškas. Negalime pasakyti, kad būtent tai, ką jūs išvardinote lemia vaiko kūrybinių galių praradimą. Visi faktoriai yra tarsi metalinė grandinė, jos yra sujungtos viena su kita. Pirmiausiai turėtume prisiminti, kad žmogus yra biologinė būtybė. Taigi vykstantis biologinis brendimas įneša sumaištį į vaikų gyvenimą. 5 – 6 metų vaikai pradeda žaisti „šeimą“, „gydytojus“ ir panašius vaidmenų žaidimus. Tada pradedama pažinti fizinius mergaičių ir berniukų skirtumus. Sulaukus 11 – 12 metų kūno sudėjimas taip pat keičiasi. Brendimas, hormonų svyravimai lemia ir kitus, labiau kultūriškai ir socialiai nulemtus pokyčius.
Tai didelė parduotuvė, kurioje gali ateiti ir rinkti produktus iš didelės gausos. Galima pirkti ir valgyti lašinius su medumi, nes paprasčiausiai turime pasirinkimą. Amerikoje 1960-tais mokyklos buvo panašios į Europietišką sistemą. Vėliau didinant pasirinkimo laisvę jau apie 1980tuosius, 1990tuosius, metus moksleiviai išsireikalavo pasirinkimo laisvę. Noriai besimokantys moksleiviai rinkosi daugelį dalykų, planavo savo ateiti, ir rinkosi būtent tuos dalykus, kurie domino, kurie buvo reikalingi ateities karjerai.
Kaip ir galima įtarti, jog buvo didelis pasirinkimas, ir buvo tokių dalykų, kurie buvo studijuojami, tik laikui ir kreditams užmušti. Moksleiviai su mokytojais sudarydavo sutartis, "aš jūsų nemokau, o jūs nesimokote", tačiau ir tokios pamokos turėjo savotiško žavesio.
Ilgainiui buvo pastebėta, kad jaunimas nėra linkęs į mokslus, ir pradėjo didėti atsilikimo lygis. Lyginant su europietiškomis mokyklomis, kuriose dalykai visgi yra privalomi.
Žinoma, įvairios mokymo teorijos skirtingai traktuoja kas yra reikalinga ir kaip geriausiai mokyti/mokytis tam tikriems rezultatams pasiekti, tačiau vertinant Amerikietišką mokymosi sistemos vystymąsi buvo pastebėta, kad atsilikimas tik didėja.
Taigi galima valgyti ir lašinius su medumi, tačiau ar tai bus sveika? Mokslininkai teigia, jog trečiosios šalys turi koordinuoti kaip mitybą, taip ir švietimo procesą. Tokiame procese reikia žiūrėti, ne ką noriu mokytis, o ką reikia. Taigi prekybos centro pavyzdžio mokyklos yra demokratiškos, tačiau visiškai neefektyvios, o būtent toks teiginys veda į daug sudėtingesnių procesų analizę.
Žinoma, tai neįprasta, keista, mistika, ir tikras penas mitų griovėjams - mokslininkams. Bet po visu video peržiūros turbūt pamatysite daugiau, jog tai yra rūpestis, globa, meilė, ypatingos aplinkybės, ir dar daug kas, kas leidžia tokiam talentui vystytis ir klestėti.
Visiems žinomas posakis- "Kiekvienam savo". Taigi ne vieną kartą teko susimąstyti, jog kada Lietuvos jaunimas patraukia Europos keliais, o šiais laikais keliauti yra itin supaprastinta, tai susižavi vis kitomis valstybėmis.
Klausimas man kilo, kodėl vieniems patinka pietinės Europos valstybės, kitiems didžioji Vokietija, dar kitiems Prancūzija su jų sunkia, daugiabalse kalba. O mane traukia Skandinavijos šalys. Pridėjau porą nuotraukų, kurios nesenai darytos Norvegijoje.
Vienas iš atsakymų į klausimą, kurį sugalvojau, yra ta šalis, kurioje mes pirmą kartą apsigyvenome ilgesniam laikui, tarkim savaitei. Taigi mes susipažįstame su kultūra, žmonėmis, įvairiausiais šalies atributais, galbūt išmokstame kalbą, ir ta šalis tampa mums namine, tarsi antrieji namai. Tačiau, žinoma, toks argumentas yra labai lengvai užginčijamas, todėl gal net neverta jo per daug plėtoti.
M. Lukoševičiūtės nuotr.
Antrasis atsakymas galėtų būti, jog žmonės pasirenka šalį tą, kuri jiems atitinka pagal būdą. Žinome, kad egzistuoja kultūriniai skirtumai, ir kad pietiečiai ryškiai skiriasi nuo šiauriečių savo gyvenimo ir kitais būdais. Jie daug ekspresyvesni, gyvena naktimis, o ne dienomis, galbūt labiau mėgsta linksmintis, kai tuo tarpu šiauriečiai labiau rūpinasi gamtosauginėmis problemomis, ir klimato atšilimu, nes nenori, kad pietietiškas gyvenimas pasiektų ir juos. Nors kaip nuotaukoje matote, graikų Akropolį galima rasti ir Skandinavijoje, tik kiek kitokios architektrūros apsuptyje. Balti namai gal primintų Atėnų siauras gatveles, jei nebūtų medinukai, o čia ir visas žavesys.
Taigi, atsakyti į klausimą, kodėl mums patinka vienos šalys, kurias galėtume įvardinti antraisiais namais, o kitos šalys lieka tik turistinio intereso objektais, yra sunku. Palieku vietos diskusijai komentarų skiltyje. Nesidrovėkit ir pareflektuokit! Gal iš tiesų tai yra tik - Kiekvienam savo?
Jūs esate psichologas. Sakoma, kad visi vaikai iki paauglystės, maždaug iki 10-12 metų, yra labai kūrybiški – jie svajoja, rašo, fantazuoja, skaičiuoja. Paskui viskas tarytum dingsta. Kas „kaltas“ – švietimas? aplinka? paties vaiko „socialėjimas“? Kur dingsta kūrybiškumas, begalinė laki fantazija? Kaip tą kūrybiškumą mėgina išsaugoti kitų šalių švietimo sistemos? 
